«27/3000+»Stichija: Ugnis. Tikrasis vardas: Flora. Hestijos, Rėjos, Hekatės, Tianos, Aishos sesuo. Kol vyresnės seserys sekė tėvų pėdomis, Atėnė fokusavosi į turimas galias ir visados stengėsi iš savęs išspausti maksimumą, tačiau matydama motinos ir tėvo dėmesio stoką jaunesnėms seserims, stengėsi visada užtikrinti, kad šioms nieko netrūktų. Tik laikui bėgant, net pati nepastebėjo kaip pasidavė Hekatės įtakai ir kartu su ja ėmė eksperimentuoti galiomis, įtraukiant į visą fiasko ir jaunesniąją seserį. Kadangi manė, jog Hekatė neatranda turimo stichijos elemento, jusdama gailestį pildė jaunesnės sesers norus. Ne kartą buvo užklydusi į žmonių pasaulį ir padegusi vieną, kitą kaimą tik dėlto, nes tai Hekatei kėlė džiaugsmą. Turėdama nevaržomą laisvę, laikui bėgant ėmė mėgautis ta galimybe sieti chaosą, tačiau vos prasidėjus Šventajam Karui ir vyresnėlėms ištempus jas į ,,saugų prieglobstį", per tris tūkstančius metų nelaisvės pasikeitė ir turėdama laiko susidėlioti visas mintis į vietas, suvokė, kad Hekatė negalėjo būti išsigimusi ir ši kažką slepia nuo jos ir Aishos. Ištrūkusi į laisvę, kelis mėnesius klaidžiojo nerasdama sau vietos po saule ir tik susikirtus jos ir Nate keliams, naujas gyvenimas įgavo prasmę. Nuo pat pirmų dienų, leisdama laiką su raganiumi jautėsi saugiai, o kadangi nebuvo sutikusi likusių seserų, nusprendė pradėti gyvenimą iš naujo ir mėgautis tuo, ką gali pasiūlyti šiuolaikinis pasaulis. Net nesuprasdama daugelio žmonių tradicijų, tikėjo kiekvienu Nate paaiškinimu, todėl mokydamasi ideologijų iš vyro, su kiekviena diena vis labiau prisitaiko žmonių pasaulio.
Athene Flora Martinez
«27/3000+»Stichija: Žemė. Tikrasis vardas: Lila. Net jeigu fėjos daugelio akyse atrodo kaip tyros bei taikios būtybės, Daphne niekada nemėgo rinktis tarp gėrio ir blogio. Bet ta, kuri stovi neutralioje pusėje, jos irgi nepavadinsi. Paisyti savęs ir tik savęs - štai kas visuomet buvo merginos kelrodė žvaigždė. Hart įprastai nesikišdavo į svetimų asmenų reikalus, kitiems nepamokslaudavo ir gyventi kitų nemokydavo. Tačiau net uždaras gyvenimas neišgelbėjo jos nuo Michaelio gniaužtų, į kuriuos papuolusi fėja buvo uždaryta į jo asmeninį kalėjimą. Kartu su tuzinu kitų, tokių kaip ji. Užtat gyvenimas požemiuose, kuomet ne sykį teko balansuoti netoli mirties ribos, išmokė merginą daugiau vertybių - ji ėmė suprasti, ką reiškia vienybė, atsidavimas bei drąsa. Apie viltį kada nors dar išvysti dienos šviesą Daphne pasvajoti nedrįso, bet didis ryžtas tiesiog ištverti dieną po dienos neleido pasiduoti. Ir, vis tik, galiausiai laimė nusišypsojo ir kalinčioms fėjoms. Nelaimėliams pavyko pagaliau ištrūkti iš ilgą laiką namais buvusios vietos ir grįžti į gyvenimą. Tik... Ir čia teko susidurti su sunkumais. Pasaulis pasikeitė neatpažįstamai, nebuvo beveik nieko, kas merginai būtų artima. Bet tiek metų pūnant požemiuose ir pagaliau išsikovojus laisvę pasiduoti juk negalima. Taigi, metus Daphne paskyrė stebėjimui - ji nuolatos lankėsi viešose erdvėse, mokydamasi šių dienų subtilybių, imitavo žmonių manieras, jų elgesį, bandė perprasti jų mąstyseną. Kone kiekvieną vakarą lindėdavo bibliotekoje, paprasčiausiai mokydamasi. Gabiai merginai sekėsi ganėtinai gerai, todėl galų gale ji nusprendė, jog atėjos laikas dorai įsilieti į gyenimą. Tam ji pasirinko Kanadą, į kurią ir persikėlė. Pasirodo, laikinam, mat beveik po dviejų metų Daphne ėmė mąstyti apie apsistojimą Jungtinėse Valstijose.
Daphne Hart
«34/3000+»Stichija: Ugnis. Tikrasis vardas: Bloom. Rėjos dvynė, Atėnės, Hekatės, Tianos, Aishos sesuo. Paveldėjusi ugningą tėvo charakterį, jau nuo mažens treniravosi kartu su juo. Sulaukusi pilnametystės, ėmė vadovauti fėjų klano armijai ir stengėsi nužudyti kaip įmanoma daugiau priešų, taip aukštinant Lacroix šeimos vardą. Nors daugelis fėjų taikios ir nepiktybiškos būtybės, pati visuomet buvo kerštinga ir norėjo išnaikinti visus, kas drįso kenkti jos šeimai ar gentainiams. Daugelis gentainių žvelgė į ją kaip į potencialią tuometinio rasės lyderio (Dorian Heinrich) žmoną, tačiau pati Hestija jautė gailestį vaikinui, negalinčiam kovos lauke pranokti savo paties sesers. Prasidėjus Šventajam Karui, Hestija stebėjo vieną po kito krintančius gentainius. Suprasdama, kad greitu metu neliks nei vieno šios rasės atstovo, sudarė sandorį su Michael ir savo nuožiūra atrinkusi nemažą kiekį fėjų ,,išsigelbėjimui", leido vyrui įkalinti dalį rasės požemyje, kuris toli gražu neprilygo tam žadėtam išsigelbėjimui, todėl paskutinius tris tūkstančius metų dažnai save kaltino, kadangi tik per jos norą išgelbėti visus, likusi fėjų dalis tapo pastoviu galių šaltiniu sifonui, kuris būdamas prastesnės nuotaikos nevengdavo visiškai išsiurbti vienos, kitos fėjos energijos, taip palikdamas likusią dalį klano gedėti dėl dar vienos netekties. Netikėtai ištrūkusi į laisvę, kelis metus slėpėsi įvairiausiuose gamtos kampeliuose ir paslapčia stebėdama pakitusį žmonių pasaulį, adaptavosi perimdama jų manieras. Tik po kurio laiko išdrįsusi pasirodyti viešumoje, nusprendžia surinkti seseris ir likusią klano dalį, bei šiuos suvienyti.
HESTIA BLOOM LACROIX
«34/3000+»Stichija: Vanduo. Tikrasis vardas: Stella. Hestijos dvynė, Atėnės, Hekatės, Tianos, Aishos sesuo. Visiška dvynės priešingybė. Didžiąją dalį laiko leido su motina, padėdama išrasti naujų rūšių viralus ir tepalus įvairaus sunkumo sužeidimams. Po motinos mirties, perėmė jos pareigas bei teikė pagalbą ne tik fėjoms, bet ir kitų rasių atstovams. Visas būtybes matė kaip sau lygias, todėl ištiesti pagalbos rankos niekada nesibodėjo. Tikėdama į gėrį ir niekada nesibaigiančia taiką, skaudžiai susitaikė su Šventuojo Karu, kurio metu išseko visi gydymui skirti ištekliai, todėl nespėdama laidoti gentainių, nuleido rankas ir Hestijai liepus bėgti iš Šventojo Miško, apleido gimtąją vietą. Sutikusi su dvynės pasiūlymu, nuo pirmųjų dienų požemyje to gailėjosi. Negalėdama pakęsti nelaisvės ir pastovių gentainių mirčių, nutraukė ryšius su dvyne ir likusiomis seserimis, taip požemyje atsiribodama nuo šeimos ir pasirinkdama vienišės gyvenimą. Buvimas asmeniniu Michaelio galių šaltiniu sekino, o kas kartą priešindamasi sifono galiai, po kurio laiko sulaukė itin skaudžios pamokos už nepaklusnumą ir raganiui sudeginus jos sparnus, likusius tūkstantmečius bandė susitaikyti su faktu, kad daugiau niekada gyvenime negalės padėti kitiems, kadangi turėtas magijos išteklius išseko kartu su suirusiais sparnais. Rėjai teliko nemirtingumas, kuris su kiekviena diena vis labiau slėgė ir net ištrūkusi į laisvę, niekaip nepajėgė pritapti prie pakitusio pasaulio. Gyvenimas laisvėje verčia fėją baimintis savo pačios šešėlio, tarytum bet kada istorija galėtų pasikartoti ir ši vėl atsidurtu įkalinta toli nuo civilizacijos.
RHEA STELLA LACROIX
«x/3000+»Stichija: Žemė. Tikrasis vardas: Techna. Hestijos, Rėjos, Atėnės, Tianos, Aishos sesuo. Supratusi, kad yra žemės fėja ir nepuoselėja vandens ir ugnies stichijų iškart suvokė apie motinos neištikimybę. Pradėjusi gilintis į jos artimus ,,draugus", nesunkiai rado tikrąjį tėvą, su kuriuo slapčia mokėsi ir plėtė žinias. Nenorėdama, kad apie jos susitikimus su tėvu kas nors žinotų, visados apsimetinėjo ir kartojo, kad negeba jausti glaudaus ryšio nei su vandens, nei su ugnies stichijos. Užimdama aukos vaidmenį, nesunkiai suvirpino Atėnės ir Aishos širdis. Nusprendusi pasinaudoti seserų gerumu, privertė už ją atlikti nešvarius darbus, naikinant nekaltų žmonių kaimus ir gyvenimo išteklius. Nors pudrinti smegenų seserims neprivalėjo, visados norėjo pakenkti Lacroix šeimai, kadangi nuo mažens neapkentė motinos paslydimo ir negebėjimo jai skirti taip reikiamo dėmesio. Nekentė ir Rėjos, kuri visą laiką leidusi su motina, nepaliko vietos jai greta mamos ir neleido pažinti jos kasdienybės. Atsidūrusi nelaisvėje, Atėnės kalbose pastebėjo gan dažnus įtarinėjimus ir numetamas replikas, jog jau senai turėjo atrasti stichiją ir išmokti ją valdyti. Nenorėdama, kad Aisha klausytų Atėnės, sekančio Michaelio pasirodymu išprovokuoją vyrą ir šiam ištempus ją pasikalbėti, pažada tarnauti raganiui su sąlygą, jei šis atribos Aishą nuo Atėnės. Sifonui sutikus su sandoriu, po imituotos kovos požemių karalystėje tapo savotišku įkvėpimu ir viltimi, kad kažkada jei ne ji, tai kažkas pasipriešins Michaeliui. Ištrūkusi į laisvę kartu su jaunėle, dar sykį apsuką ją aplink pirštą, įkaldama jaunėlei į galvą, jog seserys nusprendė paaukoti jos energiją Michaeliui vardan ramios egzistencijos požemyje. Pasinaudojusi Aishos patiklumu, ima ją išnaudoti it savotišką slaptą ginklą, versdama ją žudyti kitus žmones ir būtybes, jog laikui bėgant sutikusi seseris, ši galėtų nudobti ir jas.
Hecate Techna Lacroix
«22/3000+»Stichija: Vanduo. Tikrasis vardas: Musa. Hestijos, Rėjos, Atėnės, Hekatės, Aishos sesuo. Charizmos nestinganti fėja visuomet buvo populiari tarp gentainių. Dažnai kartu su kitomis fėjomis teikdavosi eksperimentuoti ir sujungus galias kurti įvairius stebuklus. Nesigilindama į šeimos dramas, daugiau gyveno sau ir bendravo su tuo, su kuo geisdavo širdis. Kaip ir Rėja, linkusi į kitų būtybių gerumą, nusprendė pasitikėti vyresniąją seserimi Hestija ir atsidūrusi Michaelio požemyje, pirmus du šimtus metų praleido atribota nuo šeimos ir likusių būtybių. Raganiui ją kankinant ir bandant priversti išduoti fėjų klano paslaptis, ši be perstojo priešinosi ir tik raganiui nudeginus sparnus ir po tiek metų išmetus atgal pas likusius gentainius, pirmiausiai pagalbos kreipėsi pas Rėją, tačiau seseriai ją atstūmus, kalbėtis su likusia šeimos dalimi neketino. Nelaisvėje išvydusi buvusios geriausios draugės vyrą Theo, palengva prie jo prisigretino. Net to nesuprasdama, prisirišo prie vyro kompanijos, tad net ištrūkusi į laisvę, nusprendžia sekti jo pėdomis. Pastebėjusi gentainio nutrūktgalvišką elgesį, nusprendžia padaryti viską, kad jis nustotų medžioti kitiems pakenkusias būtybes ir nerizikuotų savo gyvybe, kai turi antrą šansą į gyvenimą.
Tiana Musa Lacroix
«24»Stichija: Vanduo. Tikrasis vardas: Cynthia. Hestijos, Rėjos, Atėnės, Hekatės, Tianos sesuo. Augdama niekada negavo dėmesio iš tėvų, todėl itin prisirišo prie Atėnės ir Hekatės, kurios su ja noriai leido laiką bei rūpinosi, kad jai niekada nieko netrūktų. Neturėdama normalaus auklėjimo, kaip ir Atėnė, pasidavė Hekatės įtakai ir neatskirdama gėrio nuo blogio, kas kartą nuvykusi į žmonių pasaulį ėmė kenkti. Kol Atėnė degindavo kaimus, pati pasiųsdavo didžius potvynius ir skandindavo visus, kuriuos Hekatė perteikdavo it blogus asmenis. Niekada neturėjusi pasirinkimo kaip elgtis, net ir atsidūrusi požemių karalystėje buvo pastumta po ratais. Michaeliui ją nusprendus panardinti į miego komą, taip ir nepajėgė įsigilinti į Atėnės įtarinėjimus ir visus tris tūkstančius metų praleido niekada nesibaigiančiame košmare. Dirbtinės komos metu be perstojo sapnavo vieną ir tą patį košmarą, kurio metu ją išdavusios vyresnės seserys, smeigia durklu tiesiai į širdį. Ištrūkusi į laisvę, nesunkiai patikėjo Hekatės pasakomis, jog seserys įdavė ją Michaeliui, jog pačios galėtų ramiai gyventi, kol pati Hekatė nėrėsi iš kailio bandydama išgelbėti savo mažąją sesutę. Neketindama klausinėti vyresnėlės plano, tampa jos asmenine žudymo mašina ir pamažu ruošiasi susitikimui su seserimis, kurio metu ketina nužudyti jas visas, taip atsilygindama už tris tūkstančius metų trukusią agoniją.
Aisha Lacroix
«27/3000+»Stichija: Oras. Tikrasis vardas: Nefeli. Teo buvo labai laimingas. Prieš tris tūkstantmečius jis turėjo puikius namus, puikią žmoną, puikią dukrelę ir tiesiog nuostabų gyvenimą. Už dukrą būtų atidavęs gyvybę, už žmoną būtų pardavęs sielą. Kai juos visus tris išsitempė (Teo, be abejo, be sąmonės), vos atsidūrus kalėjime tiek jis, tiek Sibil žinojo, kad Ester neištvers. Jų mažylei tebuvo dešimt metų ir ji krito per tris paras. Teodoras juto, kad jo dalį išplėšė ir išmetė, o jis tepajėgė žiūrėti kaip jos menką kūnelį išsinešė. Sibil kasdien raudojo. Teo kasdien raudojo giliai širdyje, nors skruostų ašaros taip ir nesuvilgė. Jis kasdien kovojo, kad jo žmona ištemptų, nesugriūtų ir nepasiduotų. Kasdien buvo vis sunkiau. Kasdien ji įsivaizdavo, kad jis turėjo kažką padaryti, kažkaip pasipriešinti, kažkaip apsaugoti jų mergaitę. Dar sunkiau buvo todėl, kad ir jis pats ne taip galvojo, o tuo beatodariškai tikėjo. Jie kaip šmėklos ištvėrė tuos tūkstantmečius, iki kol galiausiai neaprėpiama kaltė užgraužė Teo stiprybę. Trečiąjį tūkstantmetį jis ėmė stengtis ištrūkti, kas privedė prie to, kad jie nepaspruko. Vienintelis dalykas, kuris fiziškai pasikeitė, tai iš jo atėmė sparnus. Vyras išgyveno savo mažosios netektį tris tūkstančius metų, tad išgyveno ir šitai. Sibil jį atslaugė kiek pajėgė, jis net atsitiesė nuo jos rūpesčio ir meilės, kurios per kaltę jau seniai nejuto. Tačiau, tai ilgai netruko, nes ji pakartojo jo žygdarbį. Tik iš jos atėmė ir sparnus, ir gyvybę. Ironiškiausia buvo tai, kad iškentėjus dar kelias dešimtis metų, jie būtų buvę laisvi, nes fėjos ištrūko. Lyginant su tūkstantmečiais dešimtmečiai tebuvo aburdiškos, juokingos sekundės. Sekundės, kurių Sibil ir kurių Teo sielai pritrūko. Vyras, netekęs visko, pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai pajuto kas yra ne kartėlis, o savanaudiška neapykanta. Jis nebeturėjo šeimos, nebeturėjo savo galių, teturėjo savo žinias, ryžtą, kartėlį ir sugebėjimus, kuriuos susikrovė per gyvenimą. Ištrūkęs į laisvę jis šiaip ne taip susigyveno su savo netektimis. Be proto sunkiai, be proto skaudžiai, bet jos tarytum pridėjo jam taurumo. Taip pat visa tai suteikė jam naują tikslą. Vyras ėmėsi ieškoti asmenų, kurie būtų nukentėję nuo ko nors pikta ir antgamtiška. Jis suprato, kad greičiausiai šaukias mirties, tačiau nieko neturėdamas nieko ir prarasti apart savo galvos negalėjo. Todėl ėmė medžioti bloguosius ir ginti bei gydyti silpnesnius. Kelias tolimas, bet jis tikėjosi, jog kada nors prisikas iki tų, kurie nuskriaudė ir jį. Be karštos neapykantos širdyje, tik su negailestingu tikslumu.
Theodore Arlo Torel
«29/3000+»Stichija: Oras. Tikrasis vardas: Lufta. Rozali laisvąją savo gyvenimo dalį praleido augdama klajoklių fėjų gentyje. Jie keliavo po kraštą ir kad ir kur nukeliaudavo, ten jiems buvo namai. Oro fėjos mokėsi visuomet užtikrinti gerus paskutinių saulės spindulių efektus vakariniams pasirodymams, ugnies fėjos sukurdavo jaukią atmosferą, kai vakarus nušviesdavo laužo liepsnos, žemės fėjos suresdavo puikiausius amfiteatrus. Rozali visiškai nesistebėtų jei kur Škotijos pakraštyje dar yra likęs vienas kitas jų suregztas amfiteatras iš riedulių ar Antalijoje slėptųsi jų suregztas medinė teatro scena. Gyvenimo pradžioje ir bręstant fėja praleido juokiantis, džiaugiantis ir džiuginant. Kai jų tuometinę buveinę užklupo Michaelio pavaldiniai, fėjos net nespėjo gintis. Visi buvo greitai surinkti ir perkelti. Pirmaisiais metais Rozali buvo labai sunku. Nepratusi eikvoti tiek energijos, o tuo labiau užrakinta ir uždaryta fėja slopo ir slopo. Kartais pirštais bandydama pavaikyti nedidelius sukūriukus ir neturėdama net tam jėgų ji ir troško nuslopti. Tiek, kad daugiau nieko nebereikėtų. Kad ir kokie jų resursai buvo riboti, o padėtis sudėtinga, ją kasdien iš kažkur sugebėjo gydyti ir puikiai slaugyti Silas. Moteris jo prižiūrima ne tik atsistodavo ant kojų, bet palaipsniui ir norėjo išgyti pati. Jis gydė tiek finizę, tiek vidinę jos būseną. Kai vieną dieną vyro slaugomą fėją sudarkė, Rozali jau pakankamai pažinodama vyrą pastebėjo, kad geruoju nesibaigs. Jam netekus savitvardos ir senam rūsiui imant skęsti liepsnose, Rozali ketino įpūsti dar oro į jo ugningus sparnus. Tačiau akimirksniu suvokusi, jog taip jis išgelbėtų kitus, bet žūtų pats, moteris akimirksniu persigalvojo ir staigiai sugebėjo užgęsinti jo ugnį visiškai. Apdegė dargybiniai ir lengvai jis pats. Tą akimirką moteris suvokė, kad dėkingumas ir švelnumas, kurį tiek laiko jam jautė buvo žymiai daugiau, tačiau per ilgą laiko tėkmę taip ir neišdrįso nieko pasakyti, nes netikėjo, jog jie iš čia ištrūks. O jei neištrūks, tai kokia viso to prasmė? Tačiau dabar ištrūkus, moteris gerus porą metų svarstė ką jai daryti toliau. Sugebėjusi nusėsti ir įsišaknyti vienoje vietoje ėmėsi ieškoti Monro. Net jei jos planai nepasiteisintų, ji bent jau atsidėkos už visą per tą laiką jo parodytą jai gerumą.]
Rosalee Lula Crittenden
«24/3000+»Stichija: Žemė. Tikrasis vardas: Raku. Dorothea brolis dvynys. Visuomet buvo pavyzdingiausias pavyzdingiausios šeimos narys. Tiesą sakant, niekada nejuto noro varžytis su dvyne seserimi, nors ši ne kartą ir stengėsi jį priversti tai daryti, kartais patyliukais manėsi, jog ji pavydi, jog būtent jis paveldėjo žemės valdymą iš motinos. Vietoj paikų lenktynių jis stengėsi lavinti savo gebėjimus ir padėti kaimelio seniausiems. Ko niekas nesitikėjo, tai kalėjimo. Juolabiau niekas nebūtų tikėjęsis, kad pavaldiniai lengva ranka pribaigs jo tėvus. Kol sesuo visiškai savyje užsisklendė, Kalebas stengėsi elgtis taip, kaip buvo gerai išmokytas - padėti kitiems ir tverti tiek, kiek įmanoma. Jis kantriai kentėjo, retsykiais atsidurdamas per arti mirties slenksčio, kol stengėsi padėti kitiems. Tuomet atsitraukdavo atgauti jėgas ir tuo metu stengėsi prisikasti iki savo dvynės sielos ir ją išjudinti. Jo paties siela skaudėjo ją stebint ir jis dėjo visas jėgas, kad atgautų savąją seserį pilną gyvybės. Vieną eilinių dienų Kalebas papuolė į sargybinių nagus, kurie užsimanė pasismaginti. Nukankinus vyruką šis nori, nenori sugniaužė kumštį ir pakėlė grumstą nuo žemės. Nevalingas, taip skaudžiai pažįstamas judesys absoliučiai išsekus atskleidė jo formą iki galo. Jei ne Silas, Kalebas jau porą tūkstantmečių galėtų pratintis gyventi be savo sparnų. Nuo tos dienos vyrai tapo itin gerais draugais, o Kalebas pasidarė kiek atsargesnis ir apsukresnis. Kiek išjudinęs seserį toliau šia rūpinosi, matė ir suprato, kad jai beveik to nebereikia, bet per tiek laiko tai tapo dalimi jo, nevalingu įpročiu. O pavykus ištrūkti jis toliau palaiko ryšį su savo gelbėtoju ir ketina persikraustyti ten, kur persikraustys sesuo, praktiškai vien tam, kad ją lengvai panervintų. Vienintelis jam likęs uždavinys buvo išsiaiškinti ar sargybiniai, tą dieną paskerdę jų tėvus dar vaikščiojo šios žemės paviršiumi. Finas neapykantos nelaikė, keršto nenorėjo, tačiau suprato, kad jis gali nenorėti, bet atsilyginti už tą įvykį buvo tiesiog privalu.
Caleb Finn Ellsworth
«24/3000+»Stichija: Vanduo. Tikrasis vardas: Imber. Kalebo dvynė sesuo. Net ir per daug nesivaržančioje rasėje, Ellsworth buvo ganėtinai įtakinga šeima - jei ne statusu, tai pasitarnavimu aplinkiniams ir savo klanui. Dorothea augo puikiai ugdoma ir pagal gerą pavyzdį. Vandens fėja, kad ir kaip bebūtų netikėta, buvo ganėtinai temperamentingo charakterio, bent tiek, kiek fėjai įmanoma. Nuo mažų dienų jos buvo prašoma žiūrėti į Kalebą ir iš jo mokytis, tačiau tas dažniausiai reikšdavo, kad Iris elgdavosi priešingai, nors galbūt ir ne visiškai specialiai. Augant mergina kiek aprimo, tačiau nepakankamai, kad spėtų užsiauginti kiek stipresnę odą ar kitaip pasiruošti tam, kas jų laukė. Kuomet fėjas tiesiogine to žodžio prasme rinko į kalinius, prieš dvynių akis nužudė jų tėvus. Skaudžiausia buvo tai, jog jų kūnai leisgyviai krito be jokios menkiausios priežasties - paprasčiausiai pristigo vietų. Nors mergina dažnai elgdavosi priešingai nei prašoma, nors kartais taip elgdavosi sąmoningai, savo šeimą ji be galo mylėjo. Ištempiant juos iš gimtųjų namų, Dorothea tiek plėšėsi ir draskėsi, kad kažkuriuo metu kažkas jos viduje stipriai nutrūko. Taip mergina praktiškai nepastebėjo ateinančio ir praeinančio tūkstantmečio, po kurio šiaip ne taip savyje atsigavo su Kalebo pagalba. Tačiau ji suprato, kad greičiausiai jau niekada nebeprimins tos linksmos ir naivios merginos, kuri kažkada buvo, jos širdyje trūko pakankamai gėrio ir pakankamai noro. Ištrūkus į laisvę Iris dar turi nuspręsti ką nori veikti, tačiau kol kas yra įsitikinusi dėl vieno - kad ir ką ji darys, tuo užsiims toli nuo Kalebo, kurio rūpestis dusina.
Dorothea Iris Ellsworth
«35/3000+»Stichija: Ugnis. Tikrasis vardas: Luxus. Prieš 3000 metų Silas galėjai pavadinti vienu tipiškiausiu fėjų atstovų. Dorybės ir kantrybės įsikūnijimas, kuris net nebūtų pagalvojęs, jog galėtų ką nors nuskriausti. Didžiausias vyro hobis buvo padėti kitiems ir rinkti augalus. Iš hobių prireikė iš dalies tiek vieno, tiek kito, kuomet fėjos papuolė į Michaelio kalėjimą. Padėti jis stengėsi kasdien, o atidumo reikalaujantis hobis pavirto į varganą, bet kiek įmanoma didesnį kitų fėjų gydymą. Nors jų rasė plienine tvirtybe nepasižymėjo, fėjos dar pakankamai ilgai tempė. Kuomet ėmė viena per kitą kristi, Monro išmaniai stengėsi jas slaugyti ir kaip įmanoma greičiau pastatyti ant kojų. Jo manymu tai buvo vienintelis būdas išlaikyti savo rasę iki tol, kol jie galės pasprukti. Bėgant metams, vyro viltis ir ryžtas svyravo. Kuo daugiau šie kito, tuo daugiau nedidukų hobių jis stengėsi atrasti. Iki šių dienų išliko neįtikėtinas gydymo ir slaugymo bagažas, vyras taip pat iš krūvos šiukšlių gali sudėti, sutaisyti ir pristatyti gerą ir gražų laikrodį. Laikas visus tris tūkstantmečius gniuždė vyrą, tad atsiteisiant jis stengėsi gaminti tai, kas jo priešininką bent jau įprasmintų, sektų jo žingsnius. Per visą tą laiką vyras tik kartą buvo praradęs ne viltį, o kantrybę - stengiantis pabėgti vos nesudeginęs kelių būtybių, tarp jų ir savęs. Nuo to apsaugojo tik Rozali. Nuo tos sustabdytos silpnumo akimirkos vyras be galo vertino moters stiprybės akimirką ir jautėsi jai tiek dėkingas, tiek lengvai skolingas. Po šitiekos metų ištrūkus į laisvę Monro pasiliko ties stebėtinai panašia rutina. Pasitraukė kiek įmanoma toliau į gamtą, atsidarė nedidelę antikvarinių laikrodžių taisyklą ir palaiko ryšį su artimiausiomis fėjomis, kurių kailį ne kartą išsuko.
Silas Monroe Boreàlis
«35/3000+»Stichija: Ugnis. Tikrasis vardas: Elwin. Nathan prieš daugiau nei 3000 metų buvo labai laimingas, turėjo nuostabią šeimą ir seserį, dėl kurių būtų padaręs viską, jei būtų reikėję ir pats būtų miręs, kad tik jo šeima gyventu. Ir atrodė, kad viskas gražu ir gera. Taip ir buvo iki kol išvykęs slaugyti senelių sulaukė naujienų apie kažkokį nuostabų vaikiną atsiradusį jo sesers gyvenime. Žinoma, kaip mylintis brolis tikrai nebūtų galėjęs nesidžiaugti tokia sesers laime, tačiau būdamas Prancūzijoje niekada negavo galimybės susipažinti su sesers vaikinu. Iš Prancūzijos grįžo į Ameriką tik išgirdęs apie Ezekiel įvykdyta jo šeimos žmogžudystę. Netekęs šeimos pasižadėjo paskirti savo gyvenimą nepažįstamojo paieškoms, kad galėtų šiam atkeršyti. Tačiau kaip ir visi patekęs į raganiaus asmeninį požemio kalėjimą ten dar tris tūkstančius metų kankinosi, nešiodamas savyje šeimos netekties skausmą. Ištrūkęs į laisvę nepaleido savo išsikelto gyvenimo tikslo - atkeršyti Ezekiel už šeimos nužudymą. Išvykęs į Prancūziją ten labai ilgai treniravosi, kad sutikęs Ezekiel galėtų šiam atkeršyti, būtent ten susipažino su Cordelia, kuri labai lengvai pakerėjo vaikiną pavergdama jo širdį. Tačiau vesdamas savo tikslų grįžo atgal į Ameriką, kad susipažintu su Ezekiel ir galėtų įvykdyti savo keršto planą vaikinui, kuris ne tik nužudė jo šeimą, bet ir išžudė visą kaimelį. Susipažinęs su vaikinu nei nedvejodamas pasisiūlė jam pagelbėti su ugnies valdymu iš tikrųjų planuodamas sužlugdyti jį, kai jis mažiausiai to tikėsis.
Nathan Elwin Leroy
«35/3000+»Stichija: Ugnis. Tikrasis vardas: Milo. Ezekiel augo mylinčioje šeimoje, kurioje tėtis valdė ugnį, o mama vandenį. Tačiau tos tėvų meilės Ezekieliui neužteko, kad sugebėtų suvaldyti savo turimas galias. Nuo vaikystės nemokėjęs kontroliuoti savo galių niekada iki galo ir neišmoko to daryti, kad ir kiek tėvai būtų skyrę dėmesio ir pastangų, kad vaikas būtų bent kiek saugus bendravimui su kitais. Neturėdami ką daryti tėvai turėjo savo sūnų įkalinti namuose, o tai reiškė, kad šaip jau galimai guvus ir linksmas vaikas neturėjo galimybės susirasti draugų, žaisti kieme, lankyti mokyklą, nes tai buvo tiesiog per daug rizikinga. Kartą padegęs katę, kitą kartą būtų galėjęs padengti ir namą pilną žmonių. Todėl kad ir kaip skaudu bebūtų Ezekiel klausė savo tėvų ir savo gyvenimą leido namuose kartu su tėvais ir mokytoju, kuris ateidavo kiekvieną dieną padėti vaikinui tobulinti savo galias. Iš namų galimybę išeiti turėjo tik vėlyvoje paauglystėje kuomet stropiai dirbęs su savo galiomis parodė, kad sugeba susivaldyti ir nesudeginti šalia esančio objekto vos tik patiria, kokia jautresnę emociją. Ir jam labai puikiai sekėsi tvarkytis tiek su savo emocijomis, tiek su valdoma stichija iki kol jo gyvenime nepasitaikė mergina, kurią Ezekiel nesunkiai įsimylėjo, o ji įsimylėjo jį. Vaikinas pagaliau jautėsi gyvenantis tokį gyvenimą, kokio norėjo visada, praėjo dveji nuostabūs ir meilės kupini metai po kūrių užteko vieno paslydimo, vieno pykčio su mylima moterimi, kad vyras nevaldydamas savo pykčio visai nenorėdamas paskandino savo meilę liepsnose. Netverdamas to sielvarto po to ką ką tik padarė visiškai atleido vadeles ir nebekontroliuojamas padegė kaimelį bei taip išžudė didžiulę dalį savo gentainių gyvenusių tame kaimelyje. Vėliau įkalintas požemyje niekada per visus tris tūkstančius metų nesugebėjo sau atleisti dėl to, kas įvyko, todėl rodės, kad kentėjo dvigubai daugiau. O išėjęs į laisvę pasižadėjo, kad darys viską, kad tokia situacija daugiau nebepasikartotų net jei tai ir reikštų niekada nemylėti. Ieškodamas pagalbos susipažino su Nathan, kuris specifikuodamasis fėjų mokyme sutiko pagelbėti vaikinui išmokti valdyti ugnies stichiją. Vienintelis dalykas, kurio nežinojo Ezekiel, kad jis yra priežastis, kodėl Nathan prarado savo šeimą.
Ezekiel Milo Wingate
«26/3000+»Stichija: Žemė. Tikrasis vardas: Juniper. Tėvų niekada nepažinojo, tačiau jų niekada ir neieškojo, užaugo su tikruoju Hekatės tėvu, kuris jį kaip ir savo dukrą išmokė valdyti stichiją, susipažinęs su fėja vieno iš jos apsilankymų pas tėvą metu lengvai atrado su ja ryšį, visą laiką jautė kažkokią trauką ir susidomėjimą mergina. Nuo pat pirmų dienų žinojo apie Hekatės sugalvotą seserų kvailinimą apie savo galių neatradimą ir ją viso to kvailinimo metu ne tik, kad palaikė, bet ir skatino ją taip elgtis. Jautė labai stiprų ryšį su mergina, kadangi pats buvo paliktas ir numestas tėvų, niekada iš jų negavo taip reikalingos meilės, kaip ir pati Hekatė, kuri jautėsi atstumta ir nemylima savo pačios mamos, todėl net nenuostabu, kad visą gyvenimą jiedu vienas kitą palaikė kartu mokindamiesi įvaldyti žemės stichiją. Nors iš prigimties buvo linkęs į blogio pusę niekad nebūtų nieko blogo padaręs nei Hekatei nei jos tėvui, nes laikė juos kaip savo šeimą, nors tyliai niekada niekam nieko nesakydamas, jautė Hekatei šį tą daugiau nei tik brolišką meilę, tačiau negalėjo net ir sau to pripažinti. Viskas apsivertė aukštyn kojomis kuomet Hekatės tėvas prieš jo akis buvo nužudytas raganų, o pats Chase įkalintas raganiaus požemio kalėjime. Ten išgyvenęs daugiau nei tris tūkstančius metų trukusios nežmoniškos kančios galiausiai su visais ištrūko į laisvę, bet niekada taip ir nesugebėjo pripažinti Hekatei ką matė, bet pats prisiekė, kad paaukos visą savo gyvenimą vardan to, kad atkeršytų raganoms. Jau būdamas laisvėje ėmė regzti planą kaip apsukti raganą aplink pirštą ir suviliojus ją sunaikinti.
Chase Juniper Salinger
«21/3000+»Stichija: Oras. Tikrasis vardas: Geneviève. Nuo vaikystės iki paauglystės augo tik su tėvu, motinos niekada nebuvo mačius, tad neretai elgdavosi kiek berniukiškai, tačiau beprotiškai dievino gamta; tarsi galėtu suprasti ką ji sako kuomet išgirsta vėją, lapo šnaresius ar lietaus lašus besibeldžiančius į langą. Apie savo prigimtį nežinojo nieko iki momento kuomet žaibu vos nenutrenkė tėvo. Tėvas išsigandęs kaip mat susisiekė su Lucy motina ir pareiškė, jog šitam šėtono sutvėrimui nėra vietos jo namuose. Merginos mama nesikuklindama pasiėmė ją su savimi kuomet suvokė, jog Young nebuvo tik paprastas žmogus. Po keleto dienų prasidėjo Šventasis karas, kuomet merginos mama nusprendė ją ištrempti į skaistyklą, jog taip sugebėtu išgelbėti josios gyvybę. Lucy skaistykloje susipažino su Fayette kurią akimirksniu įsimylėjo, tačiau nesulaukusi atsako - kategoriškai pasikeitė. Atsiribojusi nuo hibridės, ilgus tūkstantmečius klaidžiojo skaistykloje viena ir ėmė žudyti viską, kas pasimaišė jos kelyje. Po trijų tūkstančių metų, su kitais skaistyklos padarais ištrūkusi į žemę, ėmė sėti nesantaika ir chaosą.
Lucy Geneviève Young
«23/3000+»Stichija: Ugnis. Tikrasis vardas: Busan. Azulos brolis, Iroh sūnėnas. Nuo mažens kartu seserimi buvo engiami tėvo. Vietoje normalios vaikystės, diena iš dienos privalėjo treniruotis, klausytis įvairių žudymo būdų, bei iš savęs spausti neįmanoma, neieškant kvailų pasiteisinimų nuovargiui. Kol kiti gentainių vaikai mėgavosi saulėtomis dienomis ir įsisvyravusia taika tarp rasių, Zuko su seserimi leido dienas apleistoje arenoje. Kiekviena vaikų treniruotė baigdavosi kažkurio sąmonės netekimu, mirtinais sužalojimais arba elementariu tėvo nusivylimu. Įspraustas į tokius rėmus, ilgą laiką mąstė, kad toks gyvenimo būdas yra normalus. Jog kelti ranką prieš savo paties seserį yra teisinga, nes kito tokio lygiaverčio priešininko šis nebūtų radęs. Galbūt dėlto tėvo mirtį priėmė itin skaudžiai ir nors tuo metu Zuko buvo vos dešimt, netekęs autoriteto augdamas jautėsi tuščias ir kur kas labiau užsidaręs. Patikėjęs dėdės melais ir pasirašęs su juo apleisti fėjų klaną, sekančius metus itin sunkiai virškino. Atrodė, kad širdis visados norėjo pritarti dėdės auklėjimo metodams, tačiau protas šaukte šaukė, jog jis - Ozai sūnus. Kilmingo buvusio rasės lyderio palikuonis, privalantis įbauginti ne vien gentainius, bet ir aplinkines būtybes. Taip ir nepajėgęs per šešis metus pamiršti tėvo įskiepytų ideologijų, antrąkart išduotas dėdės ir atsidūręs fėjų klane, galiausiai visiškai palūžo. Paskutinis kantrybės lašas išseko tada, kuomet fėjos teikėsi paskelbti Azulą kaip šios rasės išdavikę, todėl paveiktas pykčio ir nesugebėdamas susivaldyti, išliedamas pyktį netyčia nužudė treniruočių lauke pasirodžiusia mergaitę. Po šio incidento liko uždarytas kalėjime ir ten puvo daugelį metų, kol lemtingą vakarą į vienutę neįsliūkino nepažįstamas vyras. Pabudęs po geros paros, tik po kurio laiko suvokė, kad nepažįstamasis ne tik jį nugalėjo, bet ir atgabeno į velnio neštą ir pamestą vietą. Diena iš dienos privalėjęs pildyti Michael užgaidas, sukandęs dantis kentėjo svajodamas apie laisvę iki pat akimirkos, kuomet požemyje neišvydo sesers. Pastebėjęs jos uždarumą ir akivaizdžius pokyčius, nusprendė nelįsti fėjai į akis iki pat akimirkos, kol šios trumpam pokalbiui nepasikvietė sifonas ir nepaliko jos leisgyvės mirčiai. Pasinaudojęs likučiu galių, ją pagydė ir pasižadėjo ištrūkęs į laisvę padaryti viską, kad Michael už tai atsiimtų. Pirmąkart gyvenime, Zuko mąstymas galutinai nugulėjo teisingame kelyje norint turimus gebėjimus panaudoti vardan kilnaus tikslo, o ne elementaraus galių ir valdžios troškimo.
Zuko Busan Cheon
«25/3000+»Stichija: Ugnis. Tikrasis vardas: Yongrae. Ozai brolis. Azulos ir Zuko dėdė. Nuo mažens konkuravęs su dvyniu Ozai dėl fėjų klano lyderio titulo, apleido svajonę suvokęs, kad tam reikia pasirinkti nehumaniškus metodus. Paskirtas vadovauti fėjų klano armijai, kilmingą titulą sergėjo iki pat tamsiųjų laikų klane, kuomet galių ištroškęs Ozai nusprendė rizikuoti fėjų egzistenciją. Matydamas tarp gentainių kilusią sumaištį, net neprasidėjus karui nunuodijo brolį vardan šviesesnio rytojaus, perleisdamas klano vadeles į Heinrich šeimos rankas, kurie nuo neatmenamų laikų valdė fėjas, užtikrindami gentainiams saugumą. Susitepęs rankas brolio krauju, tapo rasės išdaviku. Suprasdamas grėsmę ir nenorėdamas palikti Ozai vaikų bėdoje, šiuos pagrobė ir ilgą laiką slapstėsi. Priešingai nei brolis, augdamas sūnėną ir dukterėčią mokė nepiktnaudžiauti galiomis, nes iš visų klano stichijų ugnis - vienintelė, galinti atnešti daugiau žalos, nei naudos. Į vaikų auginimą įkišęs visą savo širdį, vertėsi per galvą bandydamas Zuko ir Azulai suteikti viską, ko negalėjo duoti jo dvynys brolis. Vaikams sulaukus šešiolikos, šiems parašė po atsisveikinimo laišką ir įdavęs jų buvimo vietą fėjų galvoms, pats apleido šeimą. Nuvykęs į Beluiną, sudarė sandorį su vietiniais raganiais ir pasirašęs būti bandomuoju triušiu, mainais į naują kūną atidavė raganiams patį brangiausią ir labiausiai tausojamą turtą - savo sparnus. Atsidūręs jauno vaikino kūne, suvaidino didžiausią metų spektaklį ir apsimetęs demonu klane laikytu tremtiniu, saugiai grįžo į fėjų klano gretas. Nusprendęs neišsiskirti nuo kitų gentainių, nesivaikė kilmingų klano pareigų ir grįžimu tikėjosi apsaugoti Zuko su Azula, tačiau pačiai vyro nuostabai - dukterėčia jau buvo tapusi klano išdavike, kuomet sūnėnas dienas leido kalėjime už netyčinį gentainio nužudymą. Lemtinga naktį, nugirdęs apie išsigelbėjimo galimybę, įsibrovė į kalėjimą ir jame susikovęs su sūnėnu, neatskleisdamas savo tapatybės laimėjo dvikovą, Zuko kūną nutempdamas į susitikimo vietą prieš jo paties valia. Iroh neįsivaizdavo, jog bandydamas išgelbėti sūnėną, juos abu pasmerks dar didesnėms kančioms Mikaelio asmeniniame požemyje, tačiau net ir tris tūkstančius metų kentėjęs fizinį ir psichologinį smurtą, niekada nesigailėjo savo veiksmų. Vis dėlto, uždarytas gavo progą ne vien prižiūrėti jo akivaizdžiai nekenčiantį Zuko, bet ir gavo progą išvysti Azula, kuri savarankiškai rado būdą išsigelbėti net ir būdama tokia pačia rasės išdavike, kaip ir jis. Ilgai laikęs liežuvį už dantų, tik ištrūkęs į laisvę ir po trijų metų įsitikinęs, kad visa tai tikra, Iroh pasiryžta padaryti viską, jog susigražintų sūnėno ir dukterėčios pasitikėjimą, kurio pagalba galėtų atkurti jų mažą, darnią šeimą. Iroh didžiausia svajonė - bėgant laikui sugražinti gerą šeimos vardą bei prikelti fėjų klaną iš pelenų.
DUK
![](https://i.imgur.com/HsotVkN.png")
